Viktorija Palionienė

VIKTORIJOS LIUDIJIMAS

Jau nuo jaunystės žinojau, kad savo gyvenimą noriu sieti su muzika. Mokiausi Juozo Gruodžio konservatorijoje, o vėliau ir muzikos akademijoje džiazo vokalo specialybėje. Mokydamasi pirmus du metus jaučiau, kad esu tarsi ne savo vietoje. Nusprendžiau imti akademines atostogas ir išvykti į užsienį. Taip pusmečiui atsidūriau Rodo saloje. Ten gyvenant daug dalykų, kas man atrodė tabu, virto norma. Ten žmonės ne tokie konservatyvūs… Grįžus į Lietuvą tęsiau mokslus, bet viduje didėjo tuštuma. Prisimenu, kad sėdėdama balkone ir rūkydama svarstydavau, kad negali būti taip, kad aš tiesiog pabaigsiu mokslus, galbūt išleisiu albumą, sieksiu muzikinės karjeros, dirbsiu darbą ir gale gyvenimo tiesiog numirsiu. Negali gyvenimas būti toks neprasmingas. Koks mano tikslas? Negi aš čia esu tik tam, kad užsidirbčiau pinigų ir kažkam bandyčiau įrodyti savo vertę?

Šie klausimai tik didino tuštumą, kurią jaučiau savo viduje. Visi mes bandom vidų užpildyti dalykais, kurie mums suteiks trumpalaikio džiaugsmo… Ir aš įgavus didelį pagreitį keliavau tuo keliu, kur buvo skausmas, nusivylimas, ašaros ir visiška beprasmybė.

Būdama ketvirtame kurse pradėjau draugauti su Paulium. Taip prasidėjo mūsų kelionė kartu. Nors pradėjom draugauti, kuomet buvom netikintys, dabar tikrai žinau – tai buvo Dievo planas.

Mūsų santykiuose viskas vyko greitai, jau po pusės metų jis pasipiršo, bet tuomet jam prasidėjo gili depresija, nemokėjau su tuo tvarkytis, todėl išsiskyrėm. Kuomet susitaikėm nusprendėm tuoktis. Kadangi kaip visi normalūs žmonės gyvenom „susimetę“, tai nematėm reikalo skubėti.

Tuo tarpu įtikėjo mano artima draugė, kuri pradėjo man pasakoti apie Jėzų, apie bažnyčią. Iš pradžių man buvo tiesiog įdomu klausytis jos pasakojimų. Aš visada laikiau save tikinčia, mokėjau visus poterius, netgi melsdavausi vakarais. Bet tai, ką pasakojo ji, buvo kažkas kito.

Ji papasakojo man apie tai, kad jos pastorius pradės vesti Biblijos studijas. Man buvo labai smalsu, kurgi ji ten eina, todėl paklausiau ar galiu eiti kartu. Ji kažkodėl labai apsidžiaugė ? Tos studijos man labai patiko, nes tai buvo visiškai kitoks formatas, negu aš buvau įpratus. Pradėjau jas lankyti, bandžiau prikalbinti ir Paulių, bet jis buvo kategoriškas – „niekur aš neisiu…“ Biblijos studijose vykdavo šlovinimas. Gintaras grodavo gitara ir giedodavo. Visi giedodavo kartu, o aš verkdavau. Niekaip nesuprasdavau, kas su manim negerai..?

2018.02.18 pirmą kartą nuėjome į bažnyčią. Kainavo nemažai pastangų įkalbėti Paulių, bet man pavyko. Prašiau, kad nueitų bent vieną kartą ir daugiau galės neiti. Kuomet įžengėm į bažnyčią pradėjau verkti ir baigiau į susirinkimo galą, tai yra maždaug po 3h. Nieko negalėjau su savimi padaryti, Paulius atidavė visas nosines, kurias turėjo ir galiausiai palūžo pats… Dievas taip prie mūsų prisilietė, kad mums nebekilo klausimų ar kitą sekmadienį dalyvausim susirinkime.

Tik įtikėjus prasidėjo kelionė su Dievu. Pradėjau šlovinti bažnyčioje. 2018.07.28 susituokėm su Paulium.

Vasarą Gintaras paklausė ar norėtumėm prisijungti prie Christ Team. Gavau Dievo patvirtinimą, kad turiu būti šioje grupėje. Taip ir prasidėjo mūsų kelionė, kuri yra be galo įdomi.

Gyvenant su Dievu pasikeitė viskas, ne tik tai, kad tarnauju Christ Team ir su jaunimu. Pasikeitė mano vertybės, požiūris į save, į kitus. Dievas per savo žodį moko daug dalykų. Nebėra ateities baimės, priklausomybių, depresijų. Aišku, atsiranda iššūkių su kuriais turi kovoti, bet aš nebesu ta pasimetusi meilės ir pripažinimo ieškanti mergaitė. Dievas davė mano gyvenimui tikslą, davė tai ko aš ieškojau – ramybę ir džiaugsmą. Aš esu naujas kūrinys Jėzuje Kristuje ir daugiau nei nugalėtoja per Jį. Tikiu, kad viskas yra tik pati pradžia, nes Dievas yra paruošęs daug dalykų?!

Viktorija